Žmogus be veido. Recenzija. Audrius Ožalas / 15min.lt

Iš tiesų šią knygą netrukus šią knygą išleisime!

 

Mashos Gessen knyga „The Man Without a Face: The Unlikely Rise of Vladimir Putin“ – neišleista lietuvių kalba, tačiau net nekyla abejonių rekomenduojant ją perskaityti ir angliškai. Nes iki šiol neteko skaityti knygos, kurioje būtų taip aiškiai, drąsiai sudėliota Vladimiro Putino atėjimo į valdžią istorija ir tai, kokiais būdais jis valdo Rusiją.

Pastaruoju metu lietuvių kalba išleistos bent kelios knygos apie V.Putino Rusiją. Štai neseniai leidykla „Baltos lankos“ išleido knygą „Putino nafta“, kurios epicentre – V.Putino ir Michailo Chodorkovskio kova bei Rusijos prezidento siekis užvaldyti naftos verslą.

Tačiau tai – tik vienas epizodas ilgame V.Putino kelyje perimant į savo rankas Rusijos kontrolę – jos politiką, finansus ir žiniasklaidą. Rusijos žurnalistė Masha Glenny, gimusi Sovietų Sąjungoje, vėliau su tėvais emigravusi į JAV, o šiuo metu gyvenanti Maskvoje, knygoje „The Man Without a Face: The Unlikely Rise of  Vladimir Putin“ atliko kruopštų, gausybe faktų, interviu, jos pačios patirties daug metų dirbant Rusijos žiniasklaidoje paremtą darbą, siekiant parodyti, kaip žmogus, niekam nežinomas Rusijos politiniame gyvenime, sugebėjo tapti pačiu įtakingiausiu asmeniu šioje šalyje.

Knygoje V.Putino kopimas valdžios olimpo link aprašomas žingsnis po žingsnio, pradedant jo vaikyste, charakterio formavimusi paauglystėje ir studijų metais (pats V.Putinas visuomet mėgo pabrėžti, kad buvo chuliganiškas, ir toks įvaizdis pilna jėga išnaudotas jo pirmosios prezidento kampanijos metu – rusams tai patiko), santykiais su moterimis (yra ir jo žmonos prisiminimas, kaip V.Putinas jai pasipiršo – kai visuomet šaltas, emocijų nedemonstruojantis vyras ėmė kalbėti, ši pagalvojo, kad jis ketina pranešti apie tai, kad laikas skirtis, tačiau pasirodė esą priešingai).

Tačiau tai – tik įžanginės detalės. Tikrasis V.Putinas – būsimasis Rusijos prezidentas – gimė KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje. Ten suformuotas jo ideologinis pagrindas, suvokimas, kaip turi funkcionuoti sistema ir valstybė. M.Gessen aprašo jo sistemingą kopimą karjeros laiptais – V.Putinas visuomet mėgdavo postus, kuriuose galėdavo likti sąlyginai nematomas, tačiau galintis turėti daryti įtaką ir priėjimą prie finansinių srautų. Aprašomas jo darbas Rytų Vokietijoje, kuris, anot M.Gessen, buvo depresyviausias V.Putino karjeroje – jis nesijautė darąs „tikrą darbą“, įniko gerti alų ir priaugo daug svorio.

Tačiau grįžus į Rusiją jo karjera vėl ėmė kopti į kalną. M.Gessen aprašo paslaptingas istorijas, leidusias V.Putinui gauti vis naują paskyrimą. Spręsdama pagal tai, kad V.Putino ir kitų istorijos dalyvių pasakojimai apie šiuos mįslingus V.Putino atsiradimus vis kitose vietose, skiriasi, M.Gessen daro išvadą, jog už viso to stovėjo įtakos niekuomet nepraradusi KGB. V.Putino pavardė figūruoja tamsiose bylose, kuomet už milžiniškas sumas buvo įpareigota Leningradui nupirkti maisto Vokietijoje, tačiau produktų taip ir neatsirado, o milijonai dingo.

Ir, žinoma, – galiausiai V.Putino atėjimas į prezidento postą. Borisas Berezovskis, kuris vėliau nuo V.Putino keršto buvo priverstas bėgti į Didžiąją Britaniją, teigė, jog šį „žmogų be veido“ Boriso Jelcino pamainai surado jis. Visiems atrodė, kad V.Putinas bus tas žmogus, kurį „šeimai“ pavyks kontroliuoti. Tačiau nutiko priešingai.

M.Gessen knygoje V.Putino valdymas pažymėtas totaliu kontrolės perėmimu į savo rankas, jis nusėtas kruvinomis, tamsiomis istorijomis, susidorojimais tiek su savo priešininkais, tiek su šalininkais. M.Gessen kruopščiai analizuoja teroro aktus Rusijoje ir Čečėnijoje – remdamasi nesutapimais, nuslėpta informacija, liudininkų pasakojimais ji daro prielaidą, kad, tikėtina, jog viskas buvo organizuota Rusijos specialiųjų tarnybų, o visa tai lyg sutapus įvykdavo svarbiais V.Putinui ir jo valdžios išsaugojimo ar perorganizavimo momentais.

Cinizmas (cituojamas ir garsusis V.Putino atsakymas į užsienio žurnalistų klausimą apie „Kursk“ laivą, kurio įgulos Rusijos valdžia nepajėgė ar nepanoro išgelbėti. „Kas nutiko „Kurskui“, – paklausė žurnalistas. „Jis nuskendo“, – ciniškai atsakė V.Putinas), nesiskaitymas su gyvybėmis, kuo toliau, tuo labiau į totalitarinį liūną klimpstanti šalis – tokią V.Putino valdomą Rusiją rodo M.Gessen. Jeigu nežinotum, kad tai tiesa, o žurnalistė kiekvienos istorijos neparemtų liudijimais ir faktais, galėtum pagalvoti, jog tai įmanoma tik filme. Tačiau šis KGB metodais sukurptas valdžios voratinklis egzistuoja iš tiesų, kurio centre – naujasis šalies caras, multimijardierius (M.Gessen cituoja vieną analitiką, kuris skaičiuoja, kad V.Putino turtas siekia apie 40 mlrd. dolerių) V.Putinas.

Na, o visiems, dar turintiems iliuzijų dėl to, kokia V.Putino nuomonė apie Sovietų Sąjungos suirimą ir Baltijos šalių nepriklausomybę, – išraiškingas epizodas, nutikęs dar 1994 metais Vokietijoje. Tuomet Hamburge vyko Europos Sąjungos konferencija, kurios metu kalbą sakė ir Estijos prezidentas Lennartas Meris. Jis Sovietų Sąjungą kalboje pavadino okupantais. V.Putinas, renginyje sėdėjęs kartu su Rusijos diplomatais, išgirdęs šiuos žodžius, atsistojo ir išėjo iš salės. Liudininkai M.Gessen pasakojo, kad vaizdas buvo pribloškiamas – didžiulė salė aukštomis lubomis, tyla ir tik V.Putino garsūs žingsniai bei triukšmingas trinktelėjimas durimis. V.Putinas, anot autorės, nesivargino laikytis diplomatinio protokolo, įžvelgęs Sovietų Sąjungos kritikoje asmeninę ataką prieš jį patį. „V.Putinas mylėjo Sovietų Sąjungą ir jos KGB“, – rašo autorė. Jos teigimu, gavęs valdžią, V.Putinas pamėgino sukurti tokią pačią sistemą, paremtą totalia kontrole – ypač informacijos ir pinigų judėjimo valdymu.

Beje, knygoje ne viskas taip jau ir niūru. Jos pabaigoje autorė rašo matanti vilties – protesto akcijos Rusijoje įgyja vis didesnį mastą, o šaltiniai Kremliuje liudija apie tikrus pasimetimo ženklus bei nesugebėjimą reaguoti į situaciją, ko nebuvo pastebima per visus ilgus V.Putino valdymo metus. Ar iš tiesų tamsiajai V.Putino valdymo epochai ateina galas?

Įsivaizduoju, kad žmonės, kuriems V.Putinas visgi kažkodėl atrodo patrauklus politikas, „savas bičas“, „padaręs šalyje tvarką“, šią knygą apkaltins tendencingumu. Ir iš tiesų M.Gessen antipatija V.Putinui akivaizdi. Knyga – kaip gera disertacija, kurios pradžioje iškeliama hipotezė ir vėliau darbo eigoje ji įrodoma. Tad pradžioje iškėlusi sau užduotį parodyti, kad V.Putinas – senosios KGB atstovas, niekada ir nenustojęs veikti jos metodais – šalį pavertė totalitarine valstybe, visą įmanomą valdžią brutaliais būdais sutelkęs į savo rankas, autorė nuosekliai knygoje šiuos tikslus ir įgyvendina. V.Putino paveikslas čia – stingdančiai šiurpus ir niekais verčiantis bet kokius argumentus apie jo pastangas dirbti šalies labui.

Tai – reikšminga knyga, kurią vertėtų perskaityti bet kam, besidominčiam politika, ir būtų pagirtina, jei kuri nors leidykla išleistų ją lietuviškai.

Audrius Ožalas / 15min.lt

Panašūs įrašai:

Leave a Reply