ManoKnyga.lt blogas

Borisas Berezovskis buvo žmogus, padėjęs iškilti Vladimirui Putinui – tam pačiam, kurio nemalonę vėliau užsitraukė. 2013 m. pasirodžiusioje Mashos Gessen knygoje „Putinas. Žmogus be veido“ pasakojama, kaip B. Berezovskis prisidėjo prie V. Putino iškilimo. „B. Berezovskis man pasakojo, kad niekad nelaikė V. Putino draugu, taip pat jis jo niekad nežavėjo kaip asmenybė“, – rašo autorė, pati bendravusi su B. Berezovskiu. Skaitytojams pateikiame ištraukas iš knygos.

Nėra nieko lengviau, kaip manipuliuoti žmogumi, kuris pervertina savo įtaką. Kol „Šeima“ ieškojo būsimo Rusijos lyderio, B. Berezovskis ir V. Putinas susitikinėjo. Tuo metu V. Putinas buvo Rusijos slaptosios policijos vadovas. B. Jelcinas buvo pašalinęs daugybės valstybinių institucijų vadovybes, ir Federalinė saugumo tarnyba – FSB (taip buvo pervadinta KGB įpėdinė) – buvo ne išimtis. Jeigu tikėtume B. Berezovskiu, būtent jis buvo tas, kuris B. Jelcino administracijos vadovui Valentinui Jumaševui FSB vadovu pasiūlė paskirti V. Putiną.

„Aš pasakiau jam: „Taigi turim V. Putiną, kuris tarnavo slaptosiose tarnybose, ar ne?“ Ir Valia atsakė: „Taip, jis tarnavo.“ Aš jam sakau: „Paklausyk, man atrodo, jis visai tinkamas. Pagalvok, taigi jis draugas.“ Ir Valia pasakė: „Bet jis turi tik gana žemą laipsnį.“ Aš jam pasakiau: „Paklausyk, taigi vyksta revoliucija, viskas susimaišę, tai…“

Šis pokalbis, iš kurio matyti, kaip renkamas branduolinės valstybės pagrindinės saugumo agentūros vadovas, skamba taip absurdiškai, kad net esu linkusi juo tikėti. V. Putinas iš tikrųjų neturėjo aukšto laipsnio: aktyvią tarnybą jis paliko pakilęs iki papulkininkio, o būdamas rezerve savaime tapo pulkininku. Jis pasakojo, kad, tapus FSB vadovu, jam buvo siūlomas generolo laipsnis, tačiau šios garbės atsisakė. „Komanduoti pulkininkams nereikia generolo, – taip žmona aiškino jo sprendimą. – Reikia žmogaus, kuris tą sugebėtų daryti.“

Sugebėjo ar ne, bet V. Putinas, užimdamas pareigas FSB, akivaizdžiai jautėsi nesaugus. Jis greitai pradėjo į pagrindinius postus skirti žmones, kuriuos pažinojo iš KGB Leningrade. Tada jis nebesijautė saugus net savo kabinete: susitikimai su B. Berezovskiu vykdavo nebenaudojamoje lifto šachtoje už V. Putino kabineto. Tai buvo vienintelė vieta visame pastate, kurioje vykstantys pokalbiai, V. Putino nuomone, nebuvo įrašinėjami. Toje uždaroje ir nuošalioje vietoje B. Berezovskis susitikdavo su V. Putinu beveik kasdien ir pasakodavo apie savo kovą su buvusiu premjeru J. Primakovu ir, galiausiai, apie V. Putino galimybę tapti Rusijos prezidentu. Potencialus kandidatas iš pradžių buvo skeptiškas, tačiau linkęs išklausyti. Vieną kartą V. Putinas nerūpestingai užtrenkė duris, kurios skyrė šachtą nuo koridoriaus, ir jie abu įstrigo. V. Putinas turėjo belsti į sieną, kad kas nors juos išvaduotų.

Galiausiai B. Berezovskis, jautęs, kad atstovauja Rusijai, pradėjo „merginti“ V. Putiną. 1999 m. liepą B. Berezovskis nuskrido į Biaricą pietvakarių Prancūzijoje, kur V. Putinas atostogavo. „Aš jam iš anksto pranešiau apie savo atvykimą, – atsiminė B. Berezovskis. – Pasakiau, kad noriu atvykti ir aptarti kai ką rimta. Aš ten nuvykau. Jis atostogavo su žmona ir dviem dar mažomis dukromis. Jie buvo apsistoję labai kukliuose bendrabučio tipo apartamentuose, kurie atrodė tarpinis variantas tarp daugiabučio ir viešbučio. Ten buvo maža virtuvė ir miegamasis, o gal keli miegamieji. Tikrai labai kuklu.“ Tuo metu Rusijos milijonieriai, kuriems neabejotinai priklausė ir V. Putinas, jau buvo įpratę atostogauti milžiniškose vilose Žydrajame krante, todėl B. Berezovskiui tokį įspūdį padarė nepretenzingos V. Putino atostogos.

„Visą dieną praleidome kalbėdamiesi. Galiausiai, jis pasakė: „Gerai, pabandykim. Bet supranti, kad tai man turi pasiūlyti pats Borisas Nikolajevičius (Jelcinas)?“

Turbūt pats keisčiausias dalykas, susijęs su V. Putino iškilimu, buvo tai, kad jį iškėlę žmonės apie jį žinojo ne ką daugiau, negu jūs. B. Berezovskis man pasakojo, kad niekad nelaikė V. Putino draugu, taip pat jis jo niekad nežavėjo kaip asmenybė. Iš žmogaus, kuris intelektu ir entuziazmu savo orbitoje sugeba išlaikyti kiekvieną sutiktąjį, toks pareiškimas skamba stipriai. Tai, kad B. Berezovskiui V. Putinas niekad nepasirodė toks žavus, kad pritrauktų šį arčiau savęs, parodo, kad V. Putinas, jo nuomone, nebuvo pakankamai smalsus ar protingas. Bet B. Jelcino įpėdinio vaidmeniui V. Putinas tiko puikiai. Atrodė, kad tos pačios savybės, dėl kurių kagėbistas nepatiko, padarys jį puikiu kandidatu. V. Putinas atrodė neturintis asmenybės ir asmeninių interesų, todėl bus nuolaidus ir drausmingas. B. Berezovskis žiauriai suklydo.

Turbūt pats keisčiausias dalykas, susijęs su V. Putino iškilimu, buvo tai, kad jį iškėlę žmonės apie jį žinojo ne ką daugiau, negu jūs. B. Berezovskis man pasakojo, kad niekad nelaikė V. Putino draugu, taip pat jis jo niekad nežavėjo kaip asmenybė. Iš žmogaus, kuris intelektu ir entuziazmu savo orbitoje sugeba išlaikyti kiekvieną sutiktąjį, toks pareiškimas skamba stipriai.

Tai, kad B. Berezovskiui V. Putinas niekad nepasirodė toks žavus, kad pritrauktų šį arčiau savęs, parodo, kad V. Putinas, jo nuomone, nebuvo pakankamai smalsus ar protingas. Bet B. Jelcino įpėdinio vaidmeniui V. Putinas tiko puikiai. Atrodė, kad tos pačios savybės, dėl kurių kagėbistas nepatiko, padarys jį puikiu kandidatu. V. Putinas atrodė neturintis asmenybės ir asmeninių interesų, todėl bus nuolaidus ir drausmingas. B. Berezovskis žiauriai suklydo.

B. Berezovskis pasakojo, kad ieškodama įpėdinio „šeima“ laužė galvas. Mažytė, apsiausta ir izoliuota žmonių grupė ieškojo ko nors, kas perimtų didžiausio pasaulyje ploto valstybę, su visomis atominėmis galvutėmis ir tragiška istorija. Vienintelis dalykas, kuris buvo trumpesnis už kandidatų sąrašą, – jiems keliamų reikalavimų sąrašas. Visi, kurie turėjo realų politinį kapitalą ir ambicijų ar pareigas atitinkančią asmenybę, buvo apleidę B. Jelciną. Kandidatai buvo paprasti vyrai su pilkais kostiumais.

B. Berezovskis aiškino, kad V. Putinas buvo jo protežė. Jis pasakojo man savo viloje už Londono (pažadėjau užmiršti jos tikslų adresą, kai tik grįšiu į miestą), kad B. Berezovskis su V. Putinu susipažino 1990 m., kai ieškojo galimybių plėsti savo verslą į Leningradą. B. Berezovskis, prieš pradėdamas prekybos automobiliais verslą, buvo akademikas. Jo pagrindinis verslas – pardavinėti „Lada“ automobilius. Toks pavadinimas buvo duotas prastai nukopijavus pasenusius „Fiat“ modelius. Jis taip pat importavo naudotus europietiškus automobilius ir kūrė jų remonto autoservisų tinklą. V. Putinas, tuo metu buvęs miesto tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako pavaduotoju, padėjo B. Berezovskiui atidaryti autoservisą Leningrade ir atsisakė kyšio, todėl oligarchas jį įsiminė. „Jis buvo pirmasis biurokratas, neėmęs kyšio.“ – mane patikino B. Berezovskis. – „Rimtai. Man tai padarė didžiulį įspūdį.“

B. Berezovskis įprato pasimatyti su V. Putinu kiekvieną kartą, kai tik lankėsi Sankt Peterburge. Žinant B. Berezovskio karštligišką prigimtį, per tokius „pasimatymus“ oligarchas greičiausiai ryžtingai įsiverždavo į V. Putino kabinetą, jausmingai paplepėdavo ir staigiai išeidavo, beveik nekreipdamas dėmesio į kabineto šeimininko reakciją. Kai kalbėjau su B. Berezovskiu, jis nesugebėjo atsiminti, ką jam pasakojo V. Putinas. „Bet aš maniau, kad jis savotiškas sąjungininkas.“ – pasakojo jis. Jam taip pat padarė įspūdį, kad V. Putinas, pradėjęs eiti mero pavaduotojo pareigas, kai meru tapo A. Sobčiakas, vėliau atsisakė šios pozicijos, kai tas pats meras nebuvo perrinktas.

Kai 1996 m. V. Putinas išvyko į Maskvą dirbti Kremliuje, jie pradėjo matytis vis dažniau. Susitikdavo prašmatniame klube, kurį B. Berezovskis turėjo miesto centre. B. Berezovskis naudojosi pažintimis ir sugebėjo padaryti taip, kad į tą kvartalą būtų draudžiama įvažiuoti. Jis beveik nusisavino dalį miesto gatvės. (Keleto aplinkinių daugiabučių gyventojai nebegalėjo teisėtai privažiuoti prie savo namų.)

1999 m. pradžioje B. Berezovskis buvo užspaustas, kaip ir visa „šeima“, tačiau jis buvo vienintelis, kuris rimtai vertino savo vietą Maskvos grietinėlėje. Kaudamasis dėl įtakos ir akivaizdžiai pralaimėdamas buvusiam premjerui Jevgenijui Primakovui, kuris vadovavo „antijelcininiam“ aljansui, B. Berezovskis tapo savotišku atstumtuoju. „Artėjo mano žmonos Lenos gimtadienis.“ – pasakojo jis. – „Ir nusprendėme nekviesti daug svečių, nes nenorėjome žmonių, susijusių su J. Primakovu, todėl dalyvavo tik draugai. Apsaugos darbuotojas man praneša: „Borisai Abramovičiau, Vladimiras Vladimirovičius Putinas atvyks po dešimties minučių.“ Aš jo klausiu: „Kas nutiko?“ Jis atsako: „Jis nori pasveikinti Leną su gimtadieniu.“ Sakau jam: „Volodia , kodėl taip elgiesi? Jau ir taip turi pakankamai problemų. Ar čia atėjai tiesiog pasirodyti?“ Ir jis sako: „Taip, atėjau čia tik dėl vaizdo.“ Taip mūsų ryšys sutvirtėjo. Pradedant tuo, kad jis neėmė kyšio. Paskui nepaliko A. Sobčiako. O tada tas įvykis, kuris man įrodė, kad jis yra geras, tiesus žmogus. Taip, kagėbistas, bet vis tiek žmogus.“ B. Berezovskį tai šiek tiek apakino.

B. Berezovskis buvo drėbtas iš to paties molio, kaip ir kiti ankstyvieji Rusijos verslininkai. Kaip visi kiti, jis buvo labai protingas, išsilavinęs ir mėgo riziką. Kaip dauguma jų, buvo žydas, dėl to nuo pat mažens buvo manoma, kad jis pašalietis. Kaip visi kiti, jis turėjo daugybę ambicijų ir energijos joms įgyvendinti.

Jis buvo matematikos mokslų daktaras, pradėjęs automobilių importo-eksporto verslą. Apsukriai laviruodamas per hiperinfliaciją, jis, galima sakyti, pavogė iš didžiausio Rusijos automobilių gamintojo milijonus dolerių. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje jis užsiėmė bankininkyste, tęsė automobilių verslą, įsigijo dalį didelės naftos kompanijos ir, svarbiausia, stojo prie Rusijos visuomeninės televizijos (arba tiesiog „Pirmojo kanalo“), kuri buvo populiariausia šalyje, vairo. Taip jis gavo nevaržomą priėjimą prie devyniasdešimt aštuonių procentų visų Rusijos namų ūkių.

Kaip ir kiti oligarchai, B. Berezovskis investavo į B. Jelcino perrinkimo kampaniją, vykusią 1996 m. Kitaip nei kiti, jis sugebėjo tą paramą paversti į realią politinę naudą. Jis keliavo po šalį vykdydamas politinius pavedimus, derėdamasis dėl taikos Čečėnijoje ir spindėdamas dėmesio centre. Jis puoselėjo savo, kaip itin įtakingo asmens, įvaizdį, gerokai pervertindamas asmeninę įtaką. Daugeliui užsienio žurnalistų to užteko, kad įtikėtų, jog B. Berezovskis yra šešėlinis valstybės vadovas.

Nėra nieko lengviau, kaip manipuliuoti žmogumi, kuris pervertina savo įtaką. Kol „šeima“ ieškojo būsimo Rusijos lyderio, B. Berezovskis ir V. Putinas susitikinėjo. Tuo metu V. Putinas buvo Rusijos slaptosios policijos vadovas. B. Jelcinas buvo pašalinęs daugybės valstybinių institucijų vadovybes, ir Federalinė saugumo tarnyba – FSB (taip buvo pervadinta KGB įpėdinė) – buvo ne išimtis. Jeigu tikėtume B. Berezovskiu, būtent jis buvo tas, kuris B. Jelcino administracijos vadovui Valentinui Jumaševui FSB vadovu pasiūlė paskirti V. Putiną. „Aš pasakiau jam: „Taigi turim V. Putiną, kuris tarnavo slaptosiose tarnybose, ar ne?“ Ir Valia atsakė: „Taip, jis tarnavo.“ Aš jam sakau: „Paklausyk, man atrodo, jis visai tinkamas. Pagalvok, taigi jis draugas.“ Ir Valia pasakė: „Bet jis turi tik gana žemą laipsnį.“ Aš jam pasakiau: „Paklausyk, taigi vyksta revoliucija, viskas susimaišę, tai…“

Šis pokalbis, iš kurio matyti, kaip renkamas branduolinės valstybės pagrindinės saugumo agentūros vadovas, skamba taip absurdiškai, kad net esu linkusi juo tikėti. V. Putinas iš tikrųjų neturėjo aukšto laipsnio: aktyvią tarnybą jis paliko pakilęs iki papulkininkio, o būdamas rezerve savaime tapo pulkininku. Jis pasakojo, kad, tapus FSB vadovu, jam buvo siūlomas generolo laipsnis, tačiau šios garbės atsisakė. „Komanduoti pulkininkams nereikia generolo.“ – taip žmona aiškino jo sprendimą. – „Reikia žmogaus, kuris tą sugebėtų daryti.“

Sugebėjo ar ne, bet V. Putinas, užimdamas pareigas FSB, akivaizdžiai jautėsi nesaugus. Jis greitai pradėjo į pagrindinius postus skirti žmones, kuriuos pažinojo iš KGB Leningrade. Tada jis nebesijautė saugus net savo kabinete: susitikimai su B. Berezovskiu vykdavo nebenaudojamoje lifto šachtoje už V. Putino kabineto. Tai buvo vienintelė vieta visame pastate, kurioje vykstantys pokalbiai, V. Putino nuomone, nebuvo įrašinėjami. Toje uždaroje ir nuošalioje vietoje B. Berezovskis susitikdavo su V. Putinu beveik kasdien ir pasakodavo apie savo kovą su buvusiu premjeru J. Primakovu ir, galiausiai, apie V. Putino galimybę tapti Rusijos prezidentu. Potencialus kandidatas iš pradžių buvo skeptiškas, tačiau linkęs išklausyti. Vieną kartą V. Putinas nerūpestingai užtrenkė duris, kurios skyrė šachtą nuo koridoriaus, ir jie abu įstrigo. V. Putinas turėjo belsti į sieną, kad kas nors juos išvaduotų.

Galiausiai B. Berezovskis, jautęs, kad atstovauja Rusijai, pradėjo „merginti“ V. Putiną. 1999 m. liepą B. Berezovskis nuskrido į Biaricą pietvakarių Prancūzijoje, kur V. Putinas atostogavo. „Aš jam iš anksto pranešiau apie savo atvykimą.“ – atsiminė B. Berezovskis. – „Pasakiau, kad noriu atvykti ir aptarti kai ką rimta. Aš ten nuvykau. Jis atostogavo su žmona ir dviem dar mažomis dukromis. Jie buvo apsistoję labai kukliuose bendrabučio tipo apartamentuose, kurie atrodė tarpinis variantas tarp daugiabučio ir viešbučio. Ten buvo maža virtuvė ir miegamasis, o gal keli miegamieji. Tikrai labai kuklu.“ Tuo metu Rusijos milijonieriai, kuriems neabejotinai priklausė ir V. Putinas, jau buvo įpratę atostogauti milžiniškose vilose Žydrajame krante, todėl B. Berezovskiui tokį įspūdį padarė nepretenzingos V. Putino atostogos.

„Visą dieną praleidome kalbėdamiesi. Galiausiai, jis pasakė: „Gerai, pabandykim. Bet supranti, kad tai man turi pasiūlyti pats Borisas Nikolajevičius [Jelcinas]?“

B. Berezovskis V. Putiną nuramino. „Aš sakau jam: „Volodia, apie ką tu? Mane čia jis ir atsiuntė, kad užtikrinčiau, jog nekils jokių nesusipratimų.“ Jis sutiko. Grįžau į Maskvą ir papasakojau V. Jumaševui apie mūsų pokalbį. Po keleto dienų (neatsimenu, kada tiksliai) V. Putinas grįžo į Maskvą ir susitiko su Borisu Nikolajevičiumi. Ir Borisas Nikolajevičius sureagavo gana komplikuotai. Iš to, ką jis man pasakė, atsimenu tik vieną dalyką – kad V. Putinas atrodo mažas.

Kai 2000 m. vasarį Putino biografija buvo išleista, jis seniai nebebuvo jaunas, demokratiškas reformatorius. Jis tapo gangsteriu, valdančiu geležine ranka. Nežinau, ar jo įvaizdžio kūrėjai tai pastebėjo.

Vienas žmogus, negalėjęs įsivaizduoti, kad Putinas iš demokrato pavirs į stiprios rankos šalininką, buvo Sobčiakas. Juos vienijo antipatija demokratiniam procesui, bet dešimtojo dešimtmečio pradžioje viešas demokratinių principų gynimas buvo kaina, kurią reikėjo mokėti už viešą gyvenimą. Gerą gyvenimą.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje naujojo verslo ir politikos elito nariai visoje Rusijoje laužė senąją sistemą. Jie be jokių skrupulų dalinosi tai, kas buvo likę, o patys išradingiausi iš jų jau kūrė naują sistemą. Tokie žmonės kaip Michailas Chodorkovskis (buvęs komjaunimo funkcionierius, tapęs bankininku, o vėliau – naftininku), Michailas Prochorovas (prekiautojas drabužiais, tapęs metalų magnatu, o vėliau – tarptautiniu investuotoju) ar Vladimiras Gusinskis (importuotojas, tapęs bankininku ir žiniasklaidos magnatu) buvo savamoksliai verslininkai, kurie pradėjo nuo neaiškių piniginių schemų, bet, kai jų požiūris plėtėsi ir ambicijos augo, save pateikė ne tik kaip verslininkus, bet ir kaip filantropus, pilietinius lyderius ir vizionierius. Į naujos politinės sistemos kūrimą jie investavo pinigų ir energijos.

Sobčiakas bjaurėjosi šia naująja sistema, kaip ir Putinas, todėl, kitaip nei dauguma kitų jo sąjungininkų, pasiliko su meru po nepavykusio 1991 m. perversmo, 1992 m. korupcijos skandalo ir miesto tarybos išardymo 1993 m. Nesu tikra, kodėl Sobčiakas, turėjęs trumpą, bet audringą romaną su demokratine politika, pradėjo taip nekęsti demokratijos. Manau, kad būdamas apsėstas didybės manijos, jis kiekvienąkart labai įsižeisdavo, kai kas nors vykdavo ne taip, kaip norėjo jis, dėl politinės konkurencijos ar dėl galimo nuomonių neatitikimo apskritai. Be to, šalia jo visada buvo Putinas, kuris nuolat pabrėžė demokratinės sistemos trūkumus. Pavyzdžiui, Putinas įtikino Sobčiaką (ir dalį tarybos narių) mieste įkurti mero pareigybę. Kaip pats Putinas pasakojo savo biografams, „priešingu atveju ta miesto taryba jį galėtų bet kada atstatydinti“. Paties Putino priešinimasis demokratinėms reformoms buvo ne mažiau asmeniškas nei Sobčiako, tačiau glūdėjo kur kas giliau.

Kaip ir dauguma jo kartos sovietinių piliečių, Putinas niekad nebuvo politinis idealistas. Jo tėvai galėjo tikėti arba netikėti komunizmo visame pasaulyje idėja, galutine proletariato pergale ar bet kuria kita ideologine kliše, kuri buvo visiems įgrisusi. Kai Putinas augo, jis niekad net neketino būti ištikimas tokiems idealams. Tai, kaip jis pasakojo apie pionierių organizaciją, į kurią vaikystėje jam nebuvo leista įstoti, komjaunimą ar komunistų partiją, kurioje jo narystė tiesiog baigėsi kartu su pačia organizacija, parodo, kad jis niekad nematė daug prasmės priklausyti šioms organizacijoms. Kaip ir kiti jo kartos žmonės, Putinas tikėjimą į komunizmą, kuris neatrodė labai tikėtinas ar apskritai įmanomas, išmainė į tikėjimą institucijomis. Jis buvo ištikimas KGB ir imperijai, kuriai ši organizacija tarnavo ir ją saugojo – SSRS.

1994 m. kovą Putinas apsilankė Europos Sąjungos renginyje Hamburge, ten kalbėjo ir Estijos prezidentas Lenartas Meris. Estiją, kaip ir kitas dvi Baltijos respublikas, Antrojo pasaulinio karo pradžioje okupavo Sovietų Sąjunga. Vėliau prarado jas Vokietijai, o vėl atsikariavo 1944 m. Trys Baltijos šalys buvo paskutinės, prijungtos prie sovietinės imperijos, ir pirmosios, kurios iš jos ištrūko (iš dalies ir dėl to, kad jose buvo žmonių, dar atsimenančių gyvenimą iki sovietinės okupacijos). Pirmasis per pusšimtį metų demokratiškai išrinktas Estijos lyderis antisovietiniame išlaisvinimo judėjime buvo labai aktyvus. Kalbėdamas Hamburge, jis Sovietų Sąjungą pavadino okupantais. Tai išgirdęs Putinas, sėdėjęs su Rusijos diplomatais, atsistojo ir išėjo. „Atrodė įspūdingai, – atsiminė jo kolega iš Sankt Peterburgo, kuris, Putinui vadovaujant šaliai, tapo Rusijos Federacinės rinkimų komisijos vadovu. – Susirinkimas vyko Riterių salėje su dešimties metrų aukščio lubomis ir marmurinėmis grindimis. Kiekvienas jo žingsnis visiškoje tyloje aidėjo. Negana to, jis kurtinančiai trenkė didžiules metalines duris.“

Tai, kad Putinui atrodė reikalinga pažeisti diplomatinį protokolą (tiesiogine prasme atsukti nugarą kaimyninės šalies, kuri buvo labai svarbi Sankt Peterburgo prekybos partnerė, prezidentui) parodo, kaip asmeniškai jis suprato situaciją. Tai, ką Putinas suvokė kaip ataką prieš Sovietų Sąjungą, priėmė taip pat asmeniškai, kaip įžeidimus, kurie jaunystėje jį įsiutindavo. Tai, kaip jo kolega papasakojo istoriją Putino biografams, parodo, kaip giliai Putinas jautė nostalgiją sovietiniams laikams.

Putinas mylėjo Sovietų Sąjungą ir KGB. Kai gavo galią valdyti antro didžiausio šalies miesto finansus, jis bandė sukurti panašią sistemą. Tai uždara, visiškai kontroliuojama sistema, ypač jei kas nors buvo susiję su informacijos ir pinigų sklaida. Tai buvo prieš bet kokią kitą nuomonę nukreipta sistema, skirta ją triuškinti vos tokiai pasirodžius. Tačiau iš dalies ši sistema buvo geresnė nei KGB ar SSRS: ji negalėjo išduoti Putino. Buvo tam per gudri ir per stipri. Putinas kruopščiai dirbo centralizuodamas ne tik prekybos su užsieniu, bet ir verslo mieste kontrolę. Jis stengėsi perimti kazino, kurie atsirado staiga ir labai sparčiai augo. Jis taip pat perėmė miesto ryšius su žiniasklaida. Atskyrė ją nuo miesto valdžios ir kruopščiai prižiūrėjo, kad reikiamos istorijos būtų pasakojamos tam tikru būdu.

Sobčiakas pasirinko tinkamą dešiniąją ranką: Putinas nekentė išskydusių demokratų dar labiau nei Sobčiakas. Putinas net geriau už jį sugebėjo vykdyti baimės ir godumo politiką.

Tokie politikai kaip Sobčiakas dažniausiai paskutiniai supranta, kad jų žavesys išgaravo. Kai Sobčiakas 1996 m. bandė dalyvauti rinkimuose, visas miestas jau jo nekentė. Jam valdant, Sankt Peterburgas tragiškai ir absurdiškai transformavosi. Tai atsitiko beveik vien dėl Sobčiako kaltės. Miesto ekonomika buvo subyrėjusi: daugiau kaip milijonas (iš penkių) gyventojų anksčiau dirbo karinėse gamyklose, kurios sulėtino gamybą arba išvis nustojo veikti. Kaip ir kitur Rusijoje, dalis žmonių labai greitai praturtėjo, pirmiausiai pirkdami ir parduodami viską (pavyzdžiui, eksportuodami rusišką medieną ir importuodami kinų gamybos skėčius), tuomet iš lėto privatizuodami sovietines gamyklas ir kurdami naujas institucijas. Daugybė rusų tuo pačiu metu nuskurdo ar bent jau jautėsi gerokai skurdesni: parduotuvėse atsirado tiek daug prekių, tačiau jie galėjo įsigyti tik labai mažą jų dalį. Beveik visi prarado tai, ko stagnacijos metu buvo gausybė: nepalaužiamą tikėjimą, kad rytojus bus toks pats, kaip šiandien. Dėl nežinios žmonės jautėsi dar skurdesni.

Palyginus su likusia Rusijos dalimi, Sankt Peterburgo ekonominės problemos atrodė didžiulės. Trys ketvirtadaliai miesto gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. Miesto infrastruktūra, kuri buvo per prasta jau devintajame dešimtmetyje, atrodė visiškai sugriuvusi. Gatvės taip seniai netaisytos, kad lyjant ar sningant (o tai šiame šiauriniame pajūryje vykdavo gana dažnai) pavirsdavo į purvo upes. Viešasis transportas beveik neveikė – miestas nekeitė pasenusių autobusų. Mieste, apstatytame beveik vien tik didžiuliais daugiabučiais, išnyko veikiantys liftai. Miesto centre elektra tai dingdavo, tai atsirasdavo. Vertinant pagal gyvenimo lygį, antras didžiausias Rusijos miestas vos pateko į dvidešimtuką.

Nors miestas atrodė tragiškai, Sobčiakas vis tiek kūrė savo kaip sumanaus, pasaulinio lygio politiko, įvaizdį: visada skrupulingai atrodė su blondine žmona parankėje, keliavo limuzinais su gausybe asmens sargybinių. Jaunas demokratų aktyvistas Aleksandras Bogdanovas atsiminė, kaip Sobčiakas jį pažemino 1991 m., pora mėnesių po nepavykusio perversmo, per pirmąjį Revoliucijos dienos minėjimą posovietinėje Rusijoje: „Rūmų aikštėje vyko koncertas. Niekas nežinojo, mes turime švęsti ar paminėti kaip tragišką dieną. Dieną vyko mitingas, o vakare – šokiai. O Sobčiakas ir [jo žmona Liudmila] Narusova rengė priėmimą Tauridės rūmuose, į kur patekti kainavo penkis šimtus rublių! Viskas vyko dar prieš hiperinfliaciją, todėl tai buvo didžiulė pinigų suma… Mes vaikščiojome aplink šokių salę, nešiojome plakatus su užrašu „Nacionalinės tragedijos diena“ ir pasakiau, kad čia tiesiog gaištame laiką ir kad geriau eitume į Tauridės rūmus, kur žmonės puotauja. Į Tauridės rūmus atvykome, kai svečiai jau skirstėsi ir sėdo į automobilius. Sobčiakas buvo pasipuošęs fraku, o Narusova – gražia suknele ir į turbaną panašiu galvos apdangalu. Sobčiakas buvo su asmens sargybiniu, kuris vėliau tapo Putino apsaugos vadovu. Jis beveik visada užsipuldavo mane ir šaukdavo, kad aš jį nervinu ir pykdau. Todėl ir sakau Sobčiakui: „Kodėl Jūsų asmens sargybinis man visada grasina?“ O Liudmila Borisovna [Narusova] man sako: „O kodėl jūs visad elgiatės kaip idiotas?“ Sobčiakas buvo atsipalaidavęs, jautėsi baisiai svarbus ir lipdamas į limuziną man sušuko: „Užsičiaupk, žmonės mane išrinko!“ Šito neužmiršau visą savo gyvenimą. Jis buvo visiškas snobas.“

Eidamas Sobčiako pavaduotojo pareigas, Putinas darė darbus, kuriuos tradiciškai Sovietų Sąjungoje atliko KGB aktyvaus rezervo pareigūnai. Jis buvo atsakingas už prekybą su užsieniu, taip pat siekė kontroliuoti visą informaciją, patenkančią į miesto valdžią ir iš jos. Jurijus Boldyrevas, Jelcino valstybės kontrolierius, kuris nesėkmingai bandė tęsti Saljė pradėtą Putino veiklos tyrimą, 1994-1995 m. užėmė Sankt Peterburgo senatoriaus pareigas. „Per visą tą laiką man nebuvo leista kalbėti tiesioginiame Sankt Peterburgo televizijos eteryje, – vėliau pasakojo jis. – Kai tik nebebuvau senatorius, man leido kalbėti tiesiogiai, bet net ir tada laidos vedėjai nuolat pertraukinėdavo, todėl nieko tinkamai taip ir nepasakiau.“

Kaskart, kai vykdavau į Sankt Peterburgą rašyti straipsnio, pirmasis žmogus, su kuriuo susitikdavau, buvo Ana Šarogradskaja. Jos biuras buvo Nevos prospekte, visai netoli geležinkelio stoties, ir ji žinojo viską. Ji vadovavo Nepriklausomos žiniasklaidos centrui. Jo patalpose buvo leista rengti spaudos konferencijas visiems norintiems, taip pat ir tiems, kuriems rengti spaudos konferencijų neleista jokioje kitoje vietoje mieste. Ji visus pažinojo ir nė vieno nebijojo. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, jai buvo beveik šešiasdešimt metų, todėl ji dar atsiminė laikus, kai viskas buvo daug baisiau. Kartą Šarogradskaja surengė spaudos konferenciją, kurioje demaskuota Sobčiako mėgta praktika įtaisyti klausymosi įrenginius žurnalistų ir politikų kabinetuose. Daug žmonių tai žinojo ar įtarė, tačiau vienintelis anglų kalba leidžiamas laikraštis, kuriame dirbo nevietiniai, drįso išspausdinti apie tai straipsnį. Šarogradskaja buvo įsitikinusi, kad Putinas, kuris buvo atsakingas už mero ryšius su žiniasklaida, organizavo pasiklausymą.

Tęsiant KGB tradiciją, informacija, kurią gaudavo Sobčiakas, buvo kruopščiai suredaguota. Iš dalies dėl to jis taip ir nesuprato, kokiu nepopuliariu politiku tapo. Dalis Sankt Peterburgo televizijos žiūrovų matė, kaip Sobčiakas tai sužinojo. „Per televiziją rodė tokią laidą „Viešoji nuomonė“, – pasakojo Šarogradskaja. – Per 1996 m. rinkimus laida buvo populiari. Kai Sobčiakas pamatė, kad jį palankiai vertina tik šeši procentai rinkėjų, jis sušuko „Tai nesąmonė!“, pašoko iš savo vietos ir išėjo iš studijos. Daugiau laidos neberodė. Laidos vedėja Tamara Maksimova buvo atleista. Jos vyras Vladimiras, laidos režisierius, man paskambino ir paprašė leisti surengti spaudos konferenciją. Pasakiau, kad mielai, todėl sutarėme, kad spaudos konferencija įvyks rytoj vidurdienį. Kitą dieną, likus trims ar keturioms valandoms iki konferencijos, man paskambino Vladimiras ir pranešė, kad ją reikia atšaukti: „Mes negalime nieko sakyti, mums grasino, kad gali blogai baigtis mūsų dukrai.“ Tada pasiūliau jiems tai pranešti žurnalistams, paaiškinti spaudos konferencijos atšaukimo priežastį. Maksimova ir Vladimiras atvyko į spaudos konferenciją ir visiems pranešė, kad jiems grasinama, todėl jie labai išsigandę. Žurnalistai bandė klausinėti, bet jie nieko neatsakinėjo.“

Berezovskio suburta grupė turėjo tik tris savaites parašyti Putino biografiją. Jie turėjo ribotą šaltinių sąrašą: jame buvo pats Putinas, iš kurio buvo paimti šeši ilgi interviu, jo žmona, geriausias draugas, buvusi mokytoja ir ankstesnė sekretorė iš Sankt Peterburgo savivaldybės. Rašydami biografiją, jie neturėjo kelti klausimų, jų užduotis – užrašyti legendą. O ta legenda buvo pokario Leningrado chuligano biografija.

Rusijos miestas Sankt Peterburgas pasižymi šlovinga istorija ir žavinga architektūra. Bet sovietinis Leningradas, kuriame 1952 m. gimė Vladimiras Putinas, buvo miestas, patyręs badą, skurdą, naikinimus, agresiją ir mirtį. Buvo praėję tik aštuoneri metai po Leningrado blokados. Blokada prasidėjo, kai nacių daliniai apsupo miestą nukirsdami visus ryšius su Leningradu 1941 m rugsėjo 8 d. Ji baigėsi po aštuonių šimtų septyniasdešimt dviejų dienų. Iš bado ar nuo šūvių mirė daugiau kaip milijonas žmonių. Maždaug pusė jų žuvo bandydami pabėgti iš miesto.

Vienintelis kelias, kurio nekontroliavo vokiečiai, buvo pavadintas Gyvybės keliu. Šimtai tūkstančių žmonių nuo bombų ar bado žuvo šiame kelyje. Joks miestas per visą Naujųjų amžių istoriją nepatyrė tokio badmečio ir žūčių, o išlikę gyventojai tikėjo, kad valdžia tyčia sumažino nukentėjusiųjų skaičių.

Niekas nežino, per kiek laiko miestas gali atsigauti po tokio smurto ir gedulo. „Įsivaizduokite kareivį, kuris gyvena taikos sąlygomis, bet aplink jį stovi tos pačios sienos ir tie patys daiktai, kurie jį supo apkasuose, – praėjus šiek tiek laiko nuo karo pabaigos rašė istorikai, bandantys sudėti Leningrado blokados sakytinę istoriją. – Sienų apdailoje vis dar matyti šrapnelio žymės. Blizgančiame pianino paviršiuje – sudužusio stiklo palikti įbrėžimai. Ant blizgančių parketo grindų – žymės, kurias paliko mediena kūrenama viryklė.“

Vladimiras Putinas užaugo bute, kurio kiekviename kambaryje stovėjo po tokią krosnelę. Jo tėvai – Marija ir Vladimiras Putinai – pergyveno miesto blokadą. Vladimiras Putinas vyresnysis išėjo į armiją pirmosiomis sovietų-vokiečių karo dienomis. Jis buvo sunkiai sužeistas mūšyje netoli Leningrado ir nugabentas į ligoninę. Marija jį ten rado. Po keleto mėnesių ligoninėje jis vis dar buvo labai suluošintas: sudarkytos kojos visą likusį gyvenimą jam kėlė didžiulį skausmą.

Putinas vyresnysis buvo paleistas iš kariuomenės, todėl grįžo su Marija namo. Jų vienintelis sūnus, tuo metu buvęs maždaug aštuonerių-dešimties metų, gyveno vienuose specialiai per blokadą atidarytuose vaikų namuose. Tokie namai buvo kuriami tikintis, kad institucijos gali vaikais pasirūpinti geriau nei badaujantys tėvai. Berniukas ten ir mirė. Marija pati buvo atsidūrusi netoli mirties. Kai blokada baigėsi, ji nebegalėjo paeiti.

Tokie buvo būsimo prezidento tėvai: neįgalus vyras ir moteris, vos nemirusi iš bado ir praradusi du savo vaikus (antrasis sūnus mirė dar kūdikystėje, keletą metų prieš karą). Bet žiūrint į visos pokarinės Sovietų Sąjungos situaciją, Putinams gerokai pasisekė: jie tebeturėjo vienas kitą. Po karo šalyje buvo maždaug dvigubai daugiau vaisingo amžiaus moterų* nei vyrų. Nepaisant statistikos, karas atnešė tragediją į beveik kiekvieną šeimą, išskirdamas vyrus ir žmonas, sunaikindamas namus ir išvarydamas milijonus žmonių. Pergyventi karą ir blokadą, vis dar turėti sutuoktinį ir namus – tai buvo tikras stebuklas.

Jaunesniojo Vladimiro Putino gimimas buvo dar vienas stebuklas. Toks netikėtas, kad iki šiol visai gajus gandas, esą Putinai jį įvaikino. Prieš pirmuosius prezidento rinkimus, kuriuose dalyvavo Putinas, moteris iš Gruzijos paskelbė, kad ji atidavė jį įvaikinti, kai šiam buvo devyneri. Apie tai parašyta nemažai straipsnių ir dvi knygos. Netgi Natalija Gevorkian buvo linkusi tikėti šia istorija: knygą rašantys žurnalistai nerado nė vieno žmogaus, kuris atsimintų Putiną prieš jam pradedant eiti į mokyklą. Tiesą sakant, šios teorijos neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau to nelabai ir reikia: tų laikų normomis Vladimiras Putinas buvo nepaprastas vaikas.

Vladimiro Putino katapultavimasis į pačią viršūnę iš nežinomybės ir tai, kad visą sąmoningą gyvenimą praleido paslaptyje bei slaptose institucijose, leido jam kontroliuoti informaciją apie save žymiai geriau, nei bet kuriam kitam moderniųjų laikų politikui – ir neabejotinai geriau nei bet kuriam moderniam Vakarų politikui. Vladimiras Putinas sukūrė savo mitologiją ir tuo labai sėkmingai naudojasi, nes žymiai geriau nei bet kas gali parodyti save pasauliui taip, kaip pats norėtų atrodyti. Štai iš kur mitas apie berniuką poblokadiniame Leningrade – žiaurioje, alkanoje, nualintoje vietoje, kurioje augo negailestingi, išbadėję ir nuožmūs vaikai. Bent jau tokie buvo tie, kurie išgyveno.

Per kiemą įeinu į pastatą, kuriame užaugo Putinas. Sankt Peterburgo gyventojai vadina tokias vietas „šulininiais kiemais“. Iš visų pusių apsuptas daugiaaukščių, tokiame kieme jautiesi lyg stovėtum milžiniško akmeninio šulinio dugne. Kaip ir kituose panašiuose kiemuose, jame pilna šiukšlių, duobių ir neveikia žibintai. Panašus ir pats pastatas: devyniolikto amžiaus laiptai trupa, o laiptinėje retai rasi veikiančią lemputę. Dalies turėklų nebėra, o esantys labai kliba. Putinai gyveno viršutiniame penkiaaukščio namo aukšte, tad kelionė aukštyn neapšviestais laiptais kiekvieną kartą buvo pavojinga.

Kaip ir daugelis kitų žmonių, gyvenusių centrinėje Leningrado dalyje, jie gyveno didesnio buto, statyto galvojant apie turtingus nuomininkus, dalyje. Vėliau tas butas buvo padalytas kelioms šeimoms. Putinai kambaryje neturėjo normalios virtuvės, todėl dujinė viryklė ir kriauklė buvo įrengtos siaurame koridoriuje, į kurį buvo patenkama tiesiai iš laiptinės. Trys šeimos ant keturių skylių viryklės ruošė maistą. Laikinasis (bet tapęs nuolatiniu) tualetas pastatytas laiptinės dalyje. Jis buvo nešildomas. Gyventojai prausdavosi užsikaitinę vandens ant viryklės. Jie apsipildavo juo pasilenkę virš tualeto mažutėje šaltoje patalpoje.

Vladimiras Putinas jaunesnysis buvo vienintelis vaikas tame bute. Vyresnio amžiaus susituokusi pora gyveno kambaryje be lango, kuris galiausiai buvo pripažintas netinkamu gyventi. Sena žydų pora ir jų suaugusi dukra užėmė kitą kambarį už koridoriaus virtuvės. Toje virtuvėje kildavo nemažai barnių, bet suaugusieji stengdavosi apsaugoti vaiką nuo ginčų. Putinas dažnai leisdavo laiką žaisdamas žydų šeimos kambaryje. Kalbėdamas su jo biografiją rašančiais žurnalistais, jis netikėtai pareiškė, kad neskyrė savo tėvų nuo senosios žydų poros.

Putinams priklausė didžiausias kambarys bute – maždaug dvidešimties kvadratinių metrų ploto. To meto normomis trijų žmonių šeimai toks kambarys buvo kaip rūmai. Panašiai neįtikėtina buvo ir tai, kad Putinai turėjo televizorių, telefoną ir vasarnamį – namelį už miesto. Vyresnysis Vladimiras Putinas buvo kvalifikuotas darbuotojas traukinių vagonų gamykloje. Marija dirbo sekinančius, nekvalifikuotus darbus, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi. Ji dirbo budėtoja, valytoja, krovike. Bet jeigu lygintume juos su kitomis pokarinėmis Sovietų Sąjungos šeimomis, Putinai buvo vos ne turtuoliai. Jie buvo taip susižavėję ir įsimylėję savo sūnų, kad beveik neįmanoma to nepastebėti. Pavyzdžiui, pirmokas Vladimiras turėjo rankinį laikrodį, kuris buvo retas, brangus ir prestižinis aksesuaras bet kuriai to meto ir vietos amžiaus grupei.

Mokykla buvo už keleto žingsnių nuo pastato, kuriame gyveno Putinai. Išsilavinimas, kurį galėjo pasiūlyti ta mokykla, buvo niekuo neišskirtinis. Pirmoji Putino mokytoja buvo labai jauna moteris, baigusi mokslus vakarinėje mokykloje. Tačiau ne išsilavinimas buvo svarbiausia 1960 m., kai aštuonmetis Vladimiras pradėjo lankyti mokyklą. Jo tėvui labiausiai rūpėjo disciplina, o ne mokymas, kurį turėjo gauti jo sūnus. Išsilavinimas taip pat nebuvo tai, kas jaunojo Putino įsivaizdavimu buvo sėkmė, nes jis mėgo save pateikti kaip chuliganą. Prie to nemažai prisidėjo jo vaikystės draugai. Daugiausia informacijos, kurią jo biografams pavyko surinkti apie vaikystę ir jaunystę, buvo apie muštynes, kuriose Putinas dalyvavo.

Kiemas buvo centrinė pokarinio sovietinio gyvenimo vieta, todėl asmeninės Vladimiro Putino legendos kyla būtent iš ten. Daugelis suaugusiųjų dirbo po šešias dienas per savaitę, o vaikų priežiūra beveik neegzistavo, todėl vaikai augo bendrose erdvėse šalia perpildytų daugiabučių. Putino atveju, tai buvo augimas ir brendimas šulinio dugne – „šulininiame kieme“, vietoje, kurioje buvo daug šiukšlių ir chuliganų.

„Tai buvo išskirtinis kiemas, – biografams pasakojo jo buvęs bendraklasis ir ilgametis draugas Viktoras Borisenka. – Visur vieni chuliganai. Nesiprausę, nesiskutę vyriokai su cigaretėmis ir pigaus vyno buteliais. Nuolat geriantys, besikeikiantys, besimušantys. Tokioje aplinkoje augo ir Putinas… Kai paaugome, matydavome tuos chuliganus iš mūsų kiemo girtus gatvėse, pasiekusius visišką dugną. Daug jų sėdėjo kalėjime. Kalbant kitais žodžiais, jie nesugebėjo susitvarkyti gyvenimo.“

Jaunesnis ir smulkesnis už aplinkinius chuliganus, Putinas stengėsi jiems nenusileisti. „Jeigu kas nors jį įžeisdavo, – atsiminė vienas iš draugų, – Volodia šokdavo ant to „bičo“, jam smogdavo, kąsdavo, išpešdavo gniužulus plaukų – darydavo viską, kad niekas daugiau net nebandytų jo pažeminti.“

2002 m. spalio 23 d. vakare į svečius užsuko keletas draugų: turėjau trijų metų sūnų ir vienerių dukrą, todėl daugumą vakarų leidau namie. Draugai, iš kurių vienas – televizijos prodiuseris, pasiūlė įsijungti televizorių ir pažiūrėti neseniai pradėtą rodyti pokalbių laidą, kurios dar nebuvau mačiusi. Laida tik prasidėjo, kai ją nutraukė žinių pranešimas. Maskvos teatre prasidėjo įkaitų drama. Tuo metu dirbau nedidelio nepriklausomo politikos tinklalapio polit.ru redaktore. Per kitas tris dienas miegojau tris valandas: korespondentai pasikeisdami budėjo prie teatro, o aš jų sužinotą informaciją skelbiau tinklalapyje.

Teatrą užpuolė truputį po devintos valandos vakaro. Tą vakarą rodyto miuziklo scenoje turėjo pasirodyti ir tikras Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvas. Tuomet kaukėti vyrai su automatais užlipo ant scenos. Jie išsidėstė aplink salės perimetrą. Keletą akimirkų žiūrovai galvojo, kad tai – vaidinimo dalis. Iš viso salėje tą vakarą buvo maždaug aštuoni šimtai žmonių. Išskyrus keliasdešimt mažų vaikų ir užsienio turistų, kuriuos pagrobėjai greitai paleido, ir keletą aktorių (dauguma irgi buvo vaikai), kurie sugebėjo išlipti per persirengimo kambario langą, įkaitai kitas penkiasdešimt aštuonias valandas praleido salėje. Jie buvo išvargę, ištroškę, persigandę ir puolę į neviltį. Nors mobilieji telefonai buvo atimti, keletui pavyko juos išsaugoti ir skirtingais užpuolimo epizodais paskambinti į naujienų radijo stotis, todėl per apsiaustį baimėje sustingęs miestas girdėjo balsus iš teatro vidaus.

Trečią dieną, maždaug septintą valandą ryto keletas atstovų iš Ministrų kabineto atvyko į netoliese esančio universiteto aktų salę, kurioje įkaitų giminaičiai praleido didžiąją laiko dalį per paskutiniąsias tris dienas. „Valdžios atstovai atrodė laimingi ir džiūgaujantys, – vėliau pasakojo vienas iš giminaičių. – Jie priėjo prie mikrofono ir visi salėje sustingo. Jie pasakė, kad operacija pavyko be kliūčių. Pranešė, kad visi teroristai nužudyti ir nežuvo nė vienas įkaitas. Žmonės plojo ir džiaugėsi. Visi dėkojo valdžiai už savo mylimųjų išlaisvinimą.“ Viskas, ką pranešė valdžios atstovai, buvo melas.

Maskvos teatro apsiaustis yra viena ir iš sėkmingiausiai įvykdytų, ir absurdiškiausiai sugadintų įkaitų išlaisvinimo operacijų visoje istorijoje. Per apsiaustį teroristai, kurie atrodė neorganizuoti ir sumišę, derėjosi beveik su visais, kurie atėjo to daryti, ir palaipsniui vis išleido įkaitų. Jie įsileido greitai suburtą gydytojų, politikų ir žurnalistų grupę, kuri atvyko derėtis dėl geresnių įkaitų laikymo sąlygų. Įkaitų giminaičiai desperatiškai tikėjosi taikaus sprendimo. Jie susirinko antrąją dieną ir pasirašė peticiją, kurią pateikė su dviem šimtais penkiasdešimčia parašų:

„Gerbiamas Prezidente,
mes esame įkaitų teatre vaikai, giminaičiai ir draugai. Prašome Jūsų elgtis racionaliai ir gailestingai. Žinome, kad pastatas užminuotas, tad jeigu bus panaudota jėga, jis bus susprogdintas. Esame įsitikinę: kai ant plauko kabo septynių šimtų žmonių gyvybės, kartais privalu nusileisti. Mes prašome Jūsų neleisti žmonėms žūti. Tęskite derybas! Įvykdykite kai kuriuos jų reikalavimus! Jeigu mūsų mylimieji mirs, nustosime tikėti, kad mūsų valstybė yra stipri, o valdžia – tikra. Nepalikite mūsų našlaičiais!“

Po keleto valandų vienas iš korespondentų man paskambino ir pranešė, kad netoli teatro evakuota ligoninė. Padariau išvadą, kad kariuomenė pasiruošė šturmuoti pastatą, todėl ruošė vietas potencialioms aukoms.

Šeštadienį, trečią apsiausties dieną, pusę šešių ryto du įkaitai paskambino į pagrindinę miesto naujienų ir pokalbių radijo stotį „Echo Moskvy“. „Nesuprantu, kas vyksta, – viena įkaitė raudojo į ragelį. – Pilna kažkokių dujų. Visi sėdi. Prašome pagalbos, mes tikimės, kad nesame dar vienas „Kursk“. Negalėdama kalbėti toliau, ji perdavė telefoną draugui, kuris pasakė: „Atrodo, kad jie pradeda naudoti jėgą. Prašau, jeigu įmanoma, neapleiskite mūsų. Mes maldaujame.“ Širdis plyšo matant, kad nei įkaitai, nei jų artimieji netikėjo, kad Rusijos ginkluotos pajėgos yra pajėgios juos išgelbėti. Užuomina apie „Kursk“ katastrofą buvo iškalbinga: jie netikėjo, kad valdžia gali vertinti žmogaus gyvybę.

Tiesą sakant, paruoštas gelbėjimo planas buvo puikus: specialiosios pajėgos sugalvojo panaudoti požemines perėjas, kad teatrą pripildytų dujų, nuo kurių visi užmigtų, o teroristai negalėtų detonuoti paruoštų sprogmenų, kuriais buvo apsitaisiusios juodai vilkinčios moterys. Miegantys teroristai turėjo būti suimti, o įkaitai išlaisvinti, nes jų gelbėtojai turėjo ateiti per tas pačias požemines perėjas ir paradines duris.

Tačiau niekas nevyko taip, kaip buvo planuota. Kol teroristai užmigo, praėjo keletas minučių. Kodėl jie nedetonavo sprogmenų, nebuvo aišku. Pasitaikė kalbančiųjų, kad jokių sprogmenų išvis nebuvo. Išvargę ir labai ištroškę (iš dalies tai įvyko ir dėl to, kad aplink teatrą išsidėstę specialiųjų pajėgų daliniai neleido į pastatą perduoti sulčių ir vandens, kuriuos teroristai buvo nusiteikę priimti) įkaitai greitai užmigo, todėl, kad atsikeltų, jiems reikėjo medikų pagalbos. Užuot iš karto suteikus medicininę pagalbą, įkaitai buvo išnešti iš teatro ir suguldyti ant jo laiptų, dauguma iš jų ant nugaros, o ne šono, kaip reikėjo. Daug žmonių mirtinai užspringo savo vėmalais net neatgavę sąmonės.

Tai atsitiko tiesiog ant pastato laiptų. Mirusieji buvo sukrauti į autobusus, o vos sąmoningi – susodinti greta. Autobusuose taip pat daug žmonių užspringo savo vėmalais, kai jų galvos atsilošė atgal. Jie buvo ne nuvežti į netoli esančią ligoninę, o transportuoti į ligonines Maskvos centre, kuriose gydytojai niekuo negalėjo jiems padėti, nes kariuomenės ir policijos atstovai atsisakė atskleisti, kokie chemikalai buvo panaudoti. Keletas įkaitų buvo komos būklės ar mirė ligoninėje. Buvo tokių, kuriems tai atsitiko po savaitės nuo apsiausties pradžios. Taigi žuvo šimtas dvidešimt devyni žmonės.

Valdžia paskelbė pergalę. Nužudytų miegančių teroristų kūnai buvo nuolat rodomi per televiziją, ant jų galvų matėsi ryškios šūvių žymės. Parašiusi straipsnį apie žmogaus gyvybės nuvertinimą, kurį pademonstravo valdžia, skelbdama pergalę nepaisant be reikalo prarastų šimto dvidešimt devynių gyvybių, susilaukiau grasinimų mirtimi: esą pergalė prieš terorizmą nekvestionuojama. Turėjo praeiti pora mėnesių, kol keletas žmogaus teisių aktyvistų drįso paskelbti, kad Rusija pažeidė daugybę tarptautinių konvencijų ir savo pačios įstatymų, nes naudojo dujas ir jėgą, kai teroristai vis dar buvo linkę derėtis. Dalis rusų apskritai nesužinojo, kad teroristai, kuriems vadovavo dvidešimt penkerių metų vaikinas, pirmąkart išvažiavęs iš Čečėnijos, pateikė tokius reikalavimus, kuriuos išpildyti būtų buvęs vienas juokas, to būtų visiškai užtekę išlaisvinti visus įkaitus. Jie norėjo, kad prezidentas Putinas viešai paskelbtų norįs užbaigti karą Čečėnijoje ir pademonstruotų gerą valią įsakydamas atitraukti karius iš bet kurio atskilusios Respublikos regiono.

Tačiau, nors reikalavimai ir buvo paprasti, teroristai nesuprato, jog jie reikalauja Putino elgtis priešingai jo prigimčiai. Berniukas, kuris niekad nenustodavo kovoti (jis tik truputį pravėsdavo ir puldavo vėl), tapęs prezidentu, grasinančiu teroristus užtikti „kad ir tualetuose“, tikrai buvo labiau linkęs paaukoti šimtą dvidešimt devynis savo šalies piliečius, nei pasakyti, kad nori taikos. Taikos jis nenorėjo.

Praėjus dviem savaitėms nuo teatro apsiausties, Putinas dalyvavo Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos ir Rusijos susitikime, skirtame diskusijai apie tarptautinį islamo terorizmą. Vėliau vykusioje spaudos konferencijoje korespondentas iš Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ paklausė apie sunkiosios artilerijos naudojimą prieš civilius Čečėnijoje. Putinas, atrodęs ramus ir netgi su šykščia šypsena lūpų kampučiuose, pasakė: „Jeigu norite tapti radikaliu islamo išpažinėju ir ruošiatės būti apipjaustytas, atvykite į Maskvą. Mūsų šalyje sugyvena daug skirtingų religijų. Mes turime įvairių specialistų. Rekomenduočiau, kad operacija būtų atlikta taip, jog niekas ten nebeataugtų.“ Vertėjas neišdrįso išversti viso Putino pasisakymo, todėl šis atsakymas netgi nepateko į kitos dienos „The New York Times“ numerį. Laikraštyje santūriai šis atsakymas išverstas kaip: „Jūs ir visi kiti esate laukiami ir būsite toleruojami Maskvoje.“ Bet vaizdo įrašas, kuriame Putinas užsipuola korespondentą, vis dar yra populiarus „RuTube“ tinklalapyje net praėjus devyneriems metams. Šis įrašas demonstruoją jo nesugebėjimą net apsimesti, kad jis norėtų taikaus konflikto Čečėnijoje sprendimo.