Autorinės teisės, patentai ir el. knygos

Jums linksma istorija, kurią perskaičius nesupranti ar juoktis ar ne  :)

 

Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.
—Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…
—O kokia knyga?
—Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“.
—O kam pirkti. Pas mus juk yra.
—Tikrai? Koks failo pavadinimas?
—Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…
—Fui. Čia gi popierinė knyga!
—Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.
—Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.
—Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.
—Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnimos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!
—Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.
—Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?
—Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.
—Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytų?
—Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.
—O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?
—Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems kada nors savo failą duosi.
—Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?
—Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.
—Na, tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.
—Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…
—OK. Parsisiunčiau. Thanks.
—Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane lygtai to nebuvo…
—Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.
Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 — šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu“; „Kosmetinis salonas „Gertrūda“ — mes neleisim jums pavirsti senute“; „Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry“; „Greiti kreditai. Beveik už dyką“; „RASKOLNIKOFF.COM — linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį“…
—Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?
—Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.
—O tai kam to reikia?
—Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtų skaityti…
—Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?
—Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.
—Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.
—Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti, netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…
……………
Po trijų valandų…
—Fuuu, viskas. Perskaičiau!
—Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė“ per tris valandas!?
—Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.
—Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?
—Kas kas?
—Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?
—Na, tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktų. Pas mus tiek pinigų nėra.
—Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!
—Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…

Panašūs įrašai:

One Response

  • Šiek tiek kliedesys. Nors ir įmanoma, kad kažkada gali taip nutikti, bet visa istorija aprašyta per daug banaliai. Dėl to ir neaišku ar juoktis, ar ne :)

Leave a Reply